Paroda „Klaipėdos dailės muziejus“ 2022 07 22 – 08 14 KKKC Parodų rūmuose

Miesto kūną sudaro ne tik pastatai, gatvės ir parkai. Visų pirma ir ne mažiau svarbu – jame gyvenantys ir kuriantys, miesto vardą garsinantys žmonės. Šių menininkų jubiliejai – jų asmeninės šventės, kurios taip pat yra ir miestiečių tradicijų dalis. Todėl šios Klaipėdai taip pat reikšmingos sukaktys palieka gana ryškų įspaudą jos istorijoje. Antroji paroda „Klaipėdos dailės muziejus“ yra būtent apie tai. Ji skiriama miesto 770-ojo jubiliejaus metu užgimstančiam Klaipėdos dailės muziejui – parodai, sudarytai iš šiais metais garbingus jubiliejus švenčiančių menininkų darbų. Kaip ir dera muziejui, čia pristatoma daugiau ar mažiau žinomų korifėjų kūryba: Edvardo Malinausko, Sauliaus Bertulio, Vytauto Antano Jakščio, Kęstučio Balčikonio, Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės, Arūno Sakalausko ir Felicijos Kačenauskaitės-Pinkevičienės.

Nors Klaipėdos dailės palikimas yra neatsiejamas nuo uostamiesčio kultūrinio identiteto, o jo išsaugojimo koncepcija ir veiksmų programa buvo suformuota dar 2016 m., realių veiksmų vis dar nesiimta. Paroda „Klaipėdos dailės muziejus“ – ryškus priminimas visuomenei, miesto vadovams ir politikams, išreiškiantis tebeegzistuojantį ir su kiekvienais metais didėjantį tokio muziejaus poreikį. Parodos eksponatai – ne tik žymių Klaipėdos menininkų kūriniai, bet ir kūrybinių dirbtuvių artefaktai, kuriuos į improvizuotas menininko dirbtuves-instaliaciją sujungė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentai ir alumnai. Jaunieji menininkai, prisiliesdami prie vyresnių kolegų įrankių, kūrybinių procesų dalyvių ir savotiškų kaltininkų, simboliškai užmezga kartų kontaktą ir pradeda dialogą apie tai, ką reiškia būti kūrėju, kaip idėjos pavirsta kūnu ir pan.

„Klaipėdos dailės muziejuje“ – ir lietuvių tapybos grando Augustino Savicko kūriniai (iš Edmundo Kolakausko kolekcijos). Augustinas Savickas gimė 1919 m. Kopenhagoje, mirė 2012 m. Vilniuje. Nuo 1949 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1951–1972 m. ir 1985–1993 m. dėstė Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija); profesorius (1985 m.). 1973–1979 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute. Pasak menotyrininko A. Andriuškevičiaus, „dailininko tapybos pasaulis liūdnokas; drauge jis – su transcendencijos atspalviu; tačiau jame įmanomas akibrokštiškos akcijos. (...) Ir to liūdnumo priežastis paprasta – autoriaus kontempliuojama žmogaus gyvenimo drama“. Pas šį lietuvių meno klasiką tapybos paslapčių mokėsi ne vienas Klaipėdos dailininkas. Parodoje per A. Savicko ekspoziciją siekiama atverti platesnį meno istorijos kontekstą, apimantį jau ne tik Klaipėdos ar visos šalies, bet ir pasaulio meno diskursus.

Parodos kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė.

Parodos architektas – Vladas Balsys.

Projektą koordinuoja: Danguolė Ruškienė, Rosana Lukauskaitė, Emilija Globytė.

Dizainas – Emilija Globytė.