Pradžia
Lt En De Ru

Klaipėdoje – septintoji Fotografijos šventė!

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius 2022 m. lapkričio 11 d., penktadienį, 17.30 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) pristato septintąją Fotografijos šventę. 18.20 val. fachverko salėje vyks pokalbis su Aleksandru Čekmeniovu (Ukraina). Susitikimo metu fotomenininkas pristatys savo naujausią fotografijų seriją „Kyjivo piliečiai“ („Citizens of Kyiv“).

Jau tapo tradicija, kad KKKC Parodų rūmuose paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos menui. Septintoji Fotografijos šventė pradedama pristatant išskirtines parodas: Mirono Zowniro (Vokietija) fotografijų parodą „Outlaw“, Aleksandro Čekmeniovo (Ukraina) fotografijų parodą „Lelijos“, Sergejaus Solonskio (Ukraina) fotografijų parodą „Nuojautų savęs veidai“, Klaipėdos fotografijos rezidencijos ukrainiečių kūrėjų parodą „Zefyras. Permainų vėjas“, Ukrainos fotografų parodą „Karinis amuletas“ ir virtualioje erdvėje pristatomą Virgilijaus Skuodo fotografijų parodą „Paskirstymo punktas“.

Mirono Zowniro fotografijų paroda „Outlaw“

Pagrindinė šių metų šventės fotografijų paroda – tai Vokietijos fotografo Mirono Zowniro (Miron Zownir) paroda „Outlaw“ (liet. „Už įstatymo ribų“). Legendinis amerikiečių rašytojas Terry Southernas kažkada Zownirą pavadino „radikalios fotografijos poetu“. Mironas Zowniras – aštuntojo dešimtmečio pogrindžio kultūros ikona, įgijęs vieno iš labiausiai bekompromisių šiuolaikinių fotografų reputaciją. Jo egzistencialistinėje fotografijoje daugiausia dėmesio skiriama įvairių subkultūrų žmonėms. Autoriaus subjektas yra autsaideris, individualistas arba nelaimingo likimo žmogus. Skausmingas, neapdorotas ir kartu nuoširdus fotografo požiūris į gyvenimą ir mirtį skurdžių lūšnynuose dažnai peržengia bendras padorumo ir gero skonio ribas ir, atrodo, pažeidžia meno institucijų kuriamus estetikos ir etikos standartus. Jo dažnai neaiškios ir šešėliuose skendinčios fotografijos pateikia žiūrovui stipraus nerimo ir nediskretiškus geismo, apsėstumo, beprotybės, baimės, mirties, vienatvės, smurto ir visuomenės pakraščių išdidumo vaizdus. Nors autoriaus fotografijos turi neabejotiną dokumentinę vertę, Zowniro darbai yra labai dviprasmiški, nepaiso lengvo skirstymo į kategorijas. Jo vaizdiniai žiūrovui kelia sunkiai suvokiamą dezorientacijos ir paslapties jausmą, iškeldami klausimus, o ne pateikdami atsakymus ar aiškią informaciją. Todėl įvairių formų cenzūra buvo dažna fotografo karjeros palydovė ir dėl to nesuskaičiuojami keisti užsakymai ir darbai jam, kaip fotografui, teikė pastovesnes pajamas nei meninė fotografija, kuri vos kažkiek leisdavo apmokėti sąskaitas, tačiau daugelio yra laikoma itin novatoriška.

Aleksandro Čekmeniovo fotografijų paroda „Lelijos“

Fotografija kaip valdžios ir kontrolės įrankis šiandien yra gana artikuliuotas klausimas. Žinoma, kad vos išrasta fotografijos technologija netrukus buvo aktyviai taikoma studijuojant įvairias patologijas, tarp jų – ir psichiatrines.

Kai 1999 m. Aleksandrui Čekmeniovui pavyko gauti leidimą apsilankyti Ovručio kaimo (Žitomiro apskritis Ukrainos šiaurėje) psichiatrinėje ligoninėje, lydėdamas užsienio kolegą žurnalistą, jis, kaip įprastai, ėmė spalvota juostele fotografuoti ligoninės pacientų ir medicinos personalo gyvenimo sąlygas. Tačiau pojūtis, kad čia šis metodas nevisiškai veikia, privertė autorių tęsti paieškas. Atsakymą padiktavo įprastas portreto fotografavimo būdas, kurį ir pritaikė serijoje „Lelijos“ (1999). Čekmeniovas darbą prie šios serijos aprašo taip: „Ruošdamasis fotografuoti, staiga ant šaldytuvo pastebėjau ryškiai geltonų dirbtinių lelijų puokštę. Tada supratau, kokia turi būti serija. <...> Sodinau pacientus po vieną prie lango, daviau jiems tas dirbtines lelijas ir prašiau šypsotis.“ Fotografas neizoliuoja modelių nuo aplinkos naudodamas neutralų foną – fotografavo tiesiai gydyklos skyriuose, ir už kiekvienos nugaros matomas smalsių veidų choras. Kamera neregistruoja ligos požymių – išties, tik autoriaus paaiškinimas apie serijos atsiradimo kontekstą bei keliuose kadruose matomi žmonės baltais chalatais išduoda, kad portretuose yra pacientai. Natūrali serijos vyrų ir moterų mimika nepalieka nė žymės medicininės dokumentacijos formato. Statiškos pozos, švelnus, be dramatiško kontrasto apšvietimas, pasikartojantis naivus atributas kompozicijoms suteikia kone evangelines konotacijas (nejučia prisidėjusias prie biblinio lelijos, kaip tyrumo ir palaiminimo įsikūnijimo, simboliškumo). Fotografo noras parodyti ne ligotų, palūžusių, su psichikos sutrikimais susidūrusių žmonių prigimtį, o visiems suprantamas universalias emocijas bei dėmesio poreikį, suteikia „Lelijoms“ ypatingą humanistinį užtaisą.

Sergejaus Solonskio fotografijų paroda „Nuojautų savęs veidai“

Sergejus Solonskis (g. 1957 m. Ukrainoje) – vienas iš Charkivo fotografijos mokyklos atstovų. Studijuodamas chemiją Charkivo valstybiniame universitete, jis lankė universiteto kino klubą ir pamažu susidomėjo fotografija. Po gana ilgų pavienių eksperimentų universiteto fotolaboratorijoje Solonskis pagaliau pasijuto gana užtikrintai, pradėjo viešai demonstruoti savo darbus ir devintojo dešimtmečio pabaigoje koliažai iškart sulaukė pripažinimo. Jo fotografijų siurrealistinė maniera, sustiprinta pabrėžtu kūniškumu, rezonavo su kitų Charkivo mokyklos menininkų kūryba. Kai dešimtojo dešimtmečio pabaigoje įsigalėjo skaitmeninė fotografija, Sergejus Solonskis nustojo kurti koliažus. Jis matė, kad analogiški, rankomis sukurti koliažai vis dažniau lyginami su „Photoshop“ grafika, todėl atrodė atgyvenę arba nevertingi. Be to, jis greitai įsisavino grafikos programinę įrangą ir naudojo ją savo jau skaitmeninėse nuotraukose, skirtose tik draugų, mėgusių ir sekusių fotografą „Facebook“ tinkle, ratui.

COVID pandemijos pradžioje Solonskis grįžo prie koliažo, šį kartą skaitmenine forma. Autoportretų fotografavimas studijos vienumoje ir iš to sekęs groteskiškas transformavimas autoriui buvo tam tikra terapija depresyvioje saviizoliacijos realybėje. Menas jam visada buvo būdas suvaldyti vidinį nerimą: jis dažnai fotografavo save per chaotišką ir nerimą keliantį dešimtąjį dešimtmetį, nes pats sau buvo lengviausiai pasiekiamas modelis. Ironiška savęs dekonstrukcija vėl tapo aktualia jo nuotaikų refleksija. Kadangi nespalvota analoginės fotografijos paletė jo nebevaržė, Solonskis eksperimentavo su įvairiais iškraipymų, tekstūrų ir spalvų tipais. Tačiau jo kompozicijose išliko monumentalumo pojūtis. Autorius neslepia savo intervencijų skaitmeninio pobūdžio: jo atvaizdų spalvos ir deformacijos yra perdėtai dirbtinės, taip prieštaraudamos jo paties kūno tikrovei. Solonskis kūniškumą įsivaizduoja kaip susidūrimą su Kitybe, kuri galiausiai yra tik žmogaus pasąmonės išraiška.

Ukrainos fotografų paroda „Karo amuletas“

Dariaus Vaičekausko kuruojamoje grupinėje parodoje pristatomos keturių ukrainiečių fotografų:  Sergejaus Melničenko (Sergey Melnitchenko), Andrejaus Lomakino (Andrey Lomakin), Stanislavo Ostrouso (Stanislav Ostrous) ir Aleksejaus Charejaus (Alex Charey) fotografijų serijos, kurias sieja karo Ukrainoje tema.

2014 m., po Euromaidano įvykių, Ukrainoje pradėjo rastis vis daugiau užtvarų, blokuojančių kelius. Stengdamiesi išvengti „tituškų“ provokacijų, aktyvistai konstravo įtvirtinimus iš padangų ir maišų, vėliau organizavosi į budėjimo būrius. Šis reiškinys tapo ne tik nuolatinio nerimo, kuriame šalis atsidūrė po revoliucijos, simboliu, bet ir pasirengimu gynybai.

Tuomet buvo sukurta pirmoji Sergejaus Melničenko fotografijų serijos „Karinis komisariatas“ dalis. Prasidėjus antiteroristinei operacijai Donbase, logiška tąsa tapo antroji autoriaus serijos dalis su dvyniais. Anksčiau šaukimas į kariuomenę buvo pokštų ir antausių priežastis, o dabar tai tapo tiesioginiu kvietimu į karą. Tai yra prakeikta paprastų vaikinų, kurių Ukrainoje yra milijonai, istorija. Portretuose, padarytuose Mykolajivo miesto pakraščiuose, lyriškų peizažų fone, sukuriamas ypatingas kiemo gyvenimo romantizmas. Derinant dvi serijos dalis, bendras vaizdas tampa tarsi vaikų karo žaidimas, statant tvirtoves ir barikadas. Kūrinius įrėminantys kariniai ženkleliai ir emblemos taip pat yra ritualinių žaidimų dalis, skaudžiai tikrovei suteikianti ypatingą simbolinę prasmę.

Andrejus Lomakinas savo fotografijos projekte „Amuletas“, kurtame 2015 m., po Rusijos invazijos į Krymą bei Rytų Ukrainą, nagrinėja ukrainiečių ginklavimosi temą. Tuo metu apie savo seriją autorius rašė: „Šiuo metu ginklas yra įprastas daiktas ukrainiečių rankose. Tačiau dar pernai nė vienas iš tų, kurie dabar nusipirko šautuvus, negalėjo įsivaizduoti, kad savo namuose turės šaunamąjį ginklą. Dabar jie visi palaiko prekybą ginklais ir teisėtai juos naudoja savigynai. <...> Panašu, kad šaunamasis ginklas yra moderni amuleto versija, suteikianti jo savininkui papildomų galių. Ne visi jaučiasi patogiai taikydamiesi ir šaudydami į agresorių, tačiau visi jaučiasi saugesni ginklą turėdami.“ Taip apie savo seriją autorius rašė 2015 m., o jo prognozės tapo tragiška realybe šių metų vasario 24 dieną. Dabar visiškai akivaizdu, kad tiek civilių žmonių, tiek šalies ginklavimasis agresyvaus kaimyno akivaizdoje yra būtina sąlyga ginant savo šalies suverenumą ir laisvę.

Apie prasidėjusį karą Ukrainoje savo fotografijų serijoje kalba ir fotografas Aleksejus Charejus. Pastaruosius septynerius metus autorius yra tiesiogiai susijęs su fotografija – fotografuoja kūrybinėms agentūroms, vykdo savo asmeninius kūrybinius fotografijos projektus. Taip pat užsiima žmogaus teisių veikla, yra Kyjivo visuomeninės organizacijos „Vaiko teisių apsauga“ narys. Tik prasidėjus karui Ukrainoje, Aleksejus nedvejodamas užsirašė į Kyjivo teritorinės gynybos gretas. Pirmomis karo dienomis laukė paskirstymo ir buvo apmokytas elgtis su ginklais bei suteikti pirmąją pagalbą. Dalyvavo organizuojant patikros punktus vienoje iš pagrindinių Kyjivo gynybos sričių. Kardinaliai pasikeitus gyvenimui, sudėtingose ir pavojingose situacijose jis fotografuoja. Fotografuoja aplinką, karo baisumus, jį supančius žmones bei ginklo brolius. Kiek leidžia dabartinė situacija, Aleksejus rodo ir savo naujausią fotografijų seriją „Asmeninis Vergilijus“.  

Klaipėdos fotografijos rezidencijos kūrėjų paroda „Zefyras. Permainų vėjas“

Menininkų rezidencijų programos, kaip viena iš Klaipėdos kultūros strategijos krypčių, yra svarbios ne tik miesto gyvybingumui palaikyti, patrauklumui didinti, bet ir menininkams bei miesto bendruomenėms. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, siekdamas sukurti profesionalią kūrybinę erdvę ir stiprinti kūrybinių mainų platformą, nuo 2019 metų vykdo fotografijos rezidencijų programą. Į rezidencijas kviečiami Lietuvos ir užsienio šalių fotomenininkai ar menininkai,  savo kūryboje naudojantys fotografiją kaip mediją. Jų prašoma kurti su vietos kontekstu susijusiomis temomis, atsižvelgti į miesto specifiką ir aktualijas, skatinamas rezidentų bendradarbiavimas su vietos menininkais, jų įtraukimas į kūrybinius procesus. Šiais metais rezidencijoje lankėsi ir kūrė fotografės iš Ukrainos: Olia Koval, Julija Galeta ir Olesia Saienko. Parodoje „Zefyras. Permainų vėjas“ pristatomi fotografių kūrybos rezultatai, kuriuose išreiškiamos dabartinės situacijos Ukrainoje refleksijos, asmeninės skaudžių patirčių interpretacijos.

Virgilijaus Skuodo fotografijų paroda „Paskirstymo punktas“

2019 m. pradžioje Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius Charkive organizavo Klaipėdos fotografų parodas. Jos buvo pristatytos šiuolaikinio meno centre „Yermilov Center“ bei galerijoje „Come In“. Šio vizito metu fotografas Virgilijus Skuodas turėjo galimybę susitikti su Ukrainos kariais savanoriais. Virtualioje parodoje pristatoma serija fotografijų, kuriose autorius užfiksavo Ukrainos antiteroristinės operacijos (ATO) savanorių karių paskirstymo punktą Charkive. Maloniai kviečiame aplankyti parodą čia: https://photoklaipeda.lt/vt/vskuodas/.

Parodų kuratorius – Darius Vaičekauskas.

Lapkričio 11 d., penktadienį, 17.30 val. – septintosios Fotografijos šventės atidarymas.

18.20 val. fachverko salėje – pokalbis su Aleksandru Čekmeniovu (Ukraina) ir jo naujausios fotografijų serijos „Kyjivo piliečiai“ („Citizens of Kyiv“) pristatymas (susitikimas vyks rusų, lietuvių k.).

Fotografijos šventės parodas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Parodas organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, partneris – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Parodos veiks iki 2022 m. gruodžio 11 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.

Jūsų vardas
Jūsų el. pašto adresas
Klaidos arba netikslumo aprašymas
Loading
Gyventojams
Skip to content