LAIMOS PETRONIENĖS KŪRYBOS VAKARAS: POEZIJA, TIBETO VARPAI IR KALIMBA

Rugsėjo 5 d., trečiadienį, 17.00 val. Klaipėdos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Turgaus g. 8) kviečiame į Laimos Petronienės autorinės kūrybos vakarą. Pasitiksime tris Lietuvos valstybės šimtmečio proga išleistas knygas, skambės pačios autorės skaitoma poezija, palydima afrikietiško instrumento kalimbos garsais; vakaro viešnia – tarpdisciplininė  menininkė Agnė Dragūnaitė atliks savo kūrybos dainas skambant Tibeto varpams.

Visos trys L. Petronienės poezijos knygos –  „Tai – kaip sodų žydėjimas“, „Tu – tai viskas“, „Tik prisimink – juk Tu esi Šviesa“  apima  autorės kūrybos dešimtmetį, paliečia savasties šaknis, įkvepia žmogų, kilsteli jo dvasią bei kviečia pažvelgti į savo vidų ir pamatyti, kad kiekvienas esame sukurtas iš meilės ir šviesos. Poezijos pajautimą sustiprins, klausytojus meditatyviai nuteiks, atsipalaiduoti ir sugrįžti į save padės A. Dragūnaitės kūriniai, kurie atliekami lietuvių kalba, tačiau autorės balse girdimi įvairių šalių folkloro motyvai.  

Varėnos rajone gimusi, psichologės specialybę turinti  L. Petronienė  pirmąjį eilėraštį parašė dar būdama paauglė. Vėliau buvo studijų, šeimos kūrimo bei darbinės veiklos metas. „Tačiau viduje visada kirbėjo klausimai: kas aš esu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Kas atsakingas už mano laimę? Kur ją rasti? – sako autorė. –  Susivokimo, sąmoningumo kelias buvo gan ilgas, o kūryba tapo jo dalimi“. Eilėraščiai, kurie sudėti į tris knygas, pradėjo gimti prieš dešimt metų. Tai buvo netikėtas atradimas autorei, kuri rašo ir eiles vaikams, kuria eilėraščius dzūkų tarme; kartu su bardais  organizuoja  įvairius poezijos ir muzikos vakarus. Dalį autorės įgarsintų kūrinių galima rasti „YouTube“  kanale. 

„Rašyti apie save ko gero visuomet sunkiausia, – pripažįsta autorė. – Kaip dažniausiai kiekvienas laimingas žmogus, taip ir aš turėjau praeiti tam tikrą savo gyvenimo kelio atkarpą, kurioje buvo ir kančių, ir nusivylimų, ir netekčių, ir neįgyvendintų lūkesčių, tačiau aš visuomet viduje turėjau kirbančią liepsnelę, kad kažkas čia ne taip, kad gyvenimas gali būti laimingas. Aš visuomet ilgėjausi Namų... Ir parėjau į Juos – į savo Širdies namus. Todėl esu labai laimingas žmogus. Beieškodama savęs aš įsitikinau, kad niekur kitur laimė negyvena, o tik mumyse. Ji teka iš mūsų vidaus į gyvenimą ir tuomet pats paprasčiausias gyvenimas tampa nuostabus. Mums tereikia atsisukti į savo vidų ir prisiminti, kas mes esame iš tikrųjų. Apie tai ir mano kūryba“.