Salomėjos Jastrumskytės personalinė akvarelių paroda „GLOSOLALIJŲ SEILĖS“

2018 m. rugpjūčio 31 d. (penktadienį) 17 val. Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus KLAIPĖDOS GALERIJOJE (Bažnyčių g. 6, antras aukštas) bus pristatoma menininkės Salomėjos Jastrumskytės personalinė akvarelių paroda „GLOSOLALIJŲ SEILĖS“. Paroda lankytojų lauks iki rugsėjo 20 d.

Pasak terminų žodyno, glosolalija (gr. γλώσσα (glossa) 'liežuvis' + λαλώ (lalô) 'lalėti, čiauškėti') – kalbėjimas beprasmiais garsais, iš skambesio panašus į rišlią nežinomą kalbą, be ryšio skleidžiamus garsus arba kalbėjimą nežinoma mistine kalba. Dažnai naudojama kaip įvairių religinių apeigų dalis.

Tai unikalios ir visapusiškos asmenybės, mokslų daktarės, tyrinėtojos, dailininkės, grafikės, fotografės, menotyrininkės, poetės, akvarelių paroda. Salomėja Jastrumskytė gimė 1975 m. Skaudvilėje, netoli Tauragės. 2001 m. įgijo meno bakalaurą Šiaulių universitete, o 2011 m. Vilniaus Dailės Akademijoje apsigynė daktaro disertaciją „Sinestezijos fenomeno konceptualūs virsmai XIX – XX a. Vakarų meno teorijoje ir praktikoje. Kritinė analizė“. Menininkė pristatė 27 personalines parodos Lietuvoje, JAV, Vokietijoje, Suomijoje, Belgijoje, Latvijoje, Estijoje ir dalyvavo daugiau nei 50 grupinių meno parodų Lietuvoje, JAV, Suomijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt.

Vienas iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų – Algis Mickūnas kalbėdamas apie Salomėjos Jastrumskytės kūrybą teigia, kad jos tapyboje nėra objektų, bet ji netapo ir abstrakčiai. Pasak jo, jos darbų įdomumas ir išskirtinumas slypi tame, kad juose galima atpažinti pasaulį ir sprogstančias energijas, kurios tą pasaulį sukuria. „Salomėja tapo pasaulio kūrybą“, – sako filosofas ir priduria, kad „jos tapyboje šviesa kyla iš tamsos ir taip pat sklinda per tamsumas ir jose dingsta – tamsa akcentuoja šviesumą“. A. Mickūnas pažymi, kad tai, ką gauname iš S. Jastrumskytės tapybos yra kūryba, kuri save kuria, o menininkės estetika yra pasaulio ir savęs kūrybos pratęsimas. Tapytojos darbai kviečia mus eiti gilyn, ne tik žiūrėti, bet ir matyti nuolatos gimstantį pasaulį.