Virginija Kochanskytė (nuotraukoje per vidurį, „Fotopolis“ nuotr.)
Virginija Kochanskytė (g. 1952 m.) aktorinį meistriškumą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1973-1977 m.). Po 5 metų (1977-1982) aktorystės Šiaulių dramos teatre ir 21 metų (1982-2003) – Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, V. Kochanskytė persikėlė gyventi į Klaipėdą, kur įsitraukė į uostamiesčio kultūrinę bei meninę veiklą. Nuo 2009 m. ji dirba scenos kalbos dėstytoja Klaipėdos universitete, o nuo 2012-2019 m. buvo Klaipėdos dramos teatro aktorė. Klaipėdos miesto kultūrai kūrėja nusipelnė kaip teatro, televizijos, kino ir poezijos aktorė, režisierė, lietuviško žodžio, lietuvybės puoselėtoja, aktyvi visuomeninio bei akademinio gyvenimo veikėja, Teatro sąjungos ir Muzikų sąjungos narė, humanitarinių mokslų docentė, UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto geros valios ambasadorė, garsinanti Klaipėdos miesto vardą, jo istoriją, žymias asmenybes, literatūrą ir kultūros paveldą.
Už savo turiningą sceninę veiklą bei kamerinius, meninius projektus, V. Kochanskytė buvo daugybę kartų nominuota bei apdovanota regioniniais ir nacionaliniais apdovanojimais. 2011 m. ji pelnė rašytojos I. Simonaitytės literatūros premiją, 2013 m. - dienraščio „Vakarų ekspresas“ konkurso „Metų klaipėdietė“ „Meniška siela“, 2014 m. tapo kunigo Antano Miluko atminimo premijos laureatė, 2015 m. pelnė LRS Gabrielės Petkevičiūtės Bitės medalį “Tarnaukite Lietuvai“, 2017 m. – Kauno miesto SANTAKOS garbės ženklą.
Aktorės gyvenimo prioritetas – kultūros sklaida. Ji viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo rengti Kamerines programas ir neatlygintinai jas pristatyti Klaipėdos miesto bibliotekose, muziejuose, kultūros centruose, mokyklose, ligoninėse, senelių namuose. Per metus įvairiose Lietuvos vietose V. Kochanskytė įgyvendina iki meninių, kultūrinių, socialinių 200 projektų. Aktorė Lietuvos teatrinėje erdvėje įtvirtino „poezijos artistės“ sampratą kaip saviraišką ir įdomų meninį žanrą. Savo spektaklius bei literatūrines programas apie Klaipėdos krašto savitumą kūrėja yra pristačiusi ne tik Lietuvos miestuose ir regionuose, bet ir užsienyje: JAV, Kanadoje, Čekijoje, Estijoje, Rusijoje, Danijoje, Šveicarijoje.
Greta aktorinių ir literatūros žanro darbų, V. Kochanskytė nuo 2005 m. ypatingai svarbias visuomenines pareigas: ji yra UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto Geros Valios ambasadorė. Aktorė su „UNICEF Lietuva“ misijomis keliavo į Kambodžą, Tanzaniją, Haitį, aktyviai dalyvavo rengiant ir kitus Lietuvos nacionalinio komiteto renginius Lietuvoje.
Saulius Šiaučiulis (nuotraukoje dešinėje, „Fotopolis“ nuotr.)
Saulius Šiaučiulis (g. 1951 m.) pianistas, klavišininkas, kompozitorius, pedagogas. Jis mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 1974 m. baigė Lietuvos konservatoriją (klasikinį fortepijoną; Mariam Azizbekovos klasę). Nuo 1973 m. dėsto Klaipėdos universitete; docentas (2002), profesorius (2016), nuo 1997 – ir E. Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje. 1997–2001 dėstė S. Šimkaus konservatorijoje Klaipėdoje. 1976–1985 dirbo Klaipėdos dramos teatro muzikinės dalies vedėju. 1970–1985 vadovavo Klaipėdos džiazo kvartetui, vėliau savo vardo ansambliui. Nuo 1980 m. grojo su Klaipėdos konservatorijos diksilendu ir bigbendu, 1985–1994 duete su P. Narušiu. 2005 m. S. Šiaučiuliui suteiktas Meno kūrėjo statusas.
Šiaučiulis yra vienas ryškiausių tradicinio džiazo pianistų Lietuvoje. Už savo muzikinę veiklą Lietuvos muzikų sąjungos 2007 m. pelnė Auksinio disko apdovanojimą. 2016 m. kūrėjui buvo įteiktas Klaipėdos pilies džiazo festivalio apdovanojimas Už viso gyvenimo nuopelnus džiazo muzikai. Jis muzikavo su V. Čekasinu, Vytautu Pilibavičiumi, V. Labučiu, J. Maksimovičiumi, Tomu Botyriumi, A. Jofe, Arkadijumi Šilkloperiu, Jiggsu Whighamu, P. Vyšniausku, Steponu Januška, kitais. Dažnai muzikuoja su akademinės muzikos atlikėjais, kolektyvais: choru „Aukuras“, „Cantare“, Lietuvos nacionalinės filharmonijos styginių kvintetu, Kauno kameriniu orkestru. Su įvairiais kolektyvais dalyvavo džiazo festivaliuose Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane, Lenkijoje, Vokietijoje.
Svarbi S. Šiaučiulio darbo sritis yra kūryba. Jis parašė 17 dramos spektaklių, operą „Karūnos kelias“, visą eilę instrumentinių bei chorinių kūrinių. Didžioji dauguma jų yra publikuoti. Vaidino Klaipėdos pilies teatro spektakliuose.
Benas Šarka (nuotraukoje kairėje, „Fotopolis“ nuotr.)
Benas Šarka (g. 1963 m.) 1988 m. baigė režisūrą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete ir Klaipėdoje įkūrė „Gliukų“ teatrą. Šį teatrą sudaro vienas žmogus – aktorius ir režisierius Benas Šarka. Kurdamas spektaklius, jis kviečia bendradarbiauti įvairius aktorius ir menininkus. Nuo darbo šiame teatre pradžios Šarka sukūrė 28 teatro ir judesio spektaklius bei projektus, dalyvavo daugiau nei 60 tarptautinių teatro, gatvės teatro ir eksperimentinio meno festivalių. Už nuopelnus teatro menui" aktorius ir režisierius Benas Šarka 2015 m. apdovanotas „Padėkos kauke“.
Benas Šarka ir jo kūryba iš esmės egzistuoja Lietuvos teatro meno paraštėse, nes jo kuriami spektakliai ir performansai neatitinka tradiciškai suvokiamo teatro. Savo teatrinę veiklą Šarka pradėjo 1988 m. spektakliu „Kukučio baladės“ pagal to paties pavadinimo Marcelijaus Martinaičio balades. Beno Šarkos kūryba stipriai nutolusi nuo tradicinio dramaturgijos ar literatūrinio teksto traktavimo modelio. Savo spektakliams režisierius dažniausiai renkasi poeziją („Balti debesų namai“, 1993, „Keafri“, 1997, „Ko Ka Kola“, 1998, „A Gu Gu“, 2005). Tekstus savo spektakliams kuria ir pats režisierius: „Nostalgija“ (1989), „Topor sosi“ (Kirvį čiulpk, 2002). Pirminės savo reikšmės nustojęs žodis Šarkos spektakliuose užleidžia vietą vaizdui, o tiksliau – įvairias prasmes įgaunantiems, kasdieniam naudojimui nebetinkamiems daiktams, per kuriuos jis ir įveiksminamas. Be to, suasmeninti ir naudojami toli gražu ne pagal tiesioginę paskirtį, jie tampa aktoriaus scenos partneriais ir neretai užima dominuojančią padėtį. Beno Šarkos teatre guminė žarna tampa pasauliu, arbatinuke verdantis vanduo – rūku, ant grindų patiesta moteriška suknelė – mylimosios įvaizdžiu, o čia pat išdaužiami tuščių butelių dugnai – gėlių žiedlapiais („A Gu Gu“), druskos paketai – trimis pasaulį laikančiais banginiais – Kristumi, Alachu ir Buda, kirvis – liaudies laimės rodikliu („Topor sosi“).
Jo spektakliai, kuriuose režisierius vaidina vienas arba kartu su į pagalbą pasikviečiamais įvairiais aktoriais, vyksta netradicinėse erdvėse: apleistuose namuose, gatvėse, kiemuose, pajūryje. Režisieriui į savo pasirodymus įtraukia jam svarbias gamtos stichijas bei elementus: molį, vandenį, ugnį. Ugnis lydi didžiąją dalį Beno Šarkos spektaklių, čia ji, pavojingai priartėjusi prie žiūrovų ir paties aktoriaus, tampa ne tik raiškos priemone, bet ir šokio partnere. Režisieriaus estetika neretai apibūdinama kaip „bjaurumo estetika“, kuriami spektakliai – „saviveikla“ ar „diletantizmu“, o pats Šarka – kaip „marginalus“ kūrėjas.
