Vytautas Čepas (2023 m.)

Už ypatingus nuopelnus Klaipėdos miestui Garbės piliečio vardas Vytautui Čepui suteiktas 2023 m. liepos 27 d.

Vytautas Čepas gimė 1948 m. spalio 17 d. Šiauliuose tarnautojų šeimoje. Tėvas Jonas Čepas (g. 1913 m.) ir motina Ona Čepienė (g. 1915 m.) jau mirę. 1955–1957 m. mokėsi Pakruojo vidurinėje mokykloje, 1958–1960 m. – Lygumų (Pakruojo r.) vidurinėje mokykloje, 1961–1967 m. Biržų J. Janonio ir 1-ojoje vidurinėse mokyklose.

Baigęs mokyklą buvo pašauktas į karinę tarnybą SSRS Šiaurės laivyne, tarnavo povandeniniuose laivuose. Grįžęs į Lietuvą įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto psichologijos specialybę. 1976 m. baigęs universitetą buvo paskirtas į Klaipėdos milicijos valdybą Vaikų kambario, o vėliau – kriminalinės paieškos inspektoriumi. 1977–1978 m. dirbo Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės psichologu, tuo pat metu darbavosi ir Klaipėdos psichoneurologiniame dispanseryje. 1978 m. perėjo dirbti į Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą. Ėjo dėstytojo, vyr. dėstytojo, docento pareigas. Nepaliko ir psichologo konsultanto veiklos, dirbo konsultantu Šeimos santykių kabinete.

1981 m. išvyko į Vilniaus universitetą, kur iki 1984 m. studijavo aspirantūroje. 1986 m. Kijevo psichologijos institute apgynė psichologijos mokslų kandidato disertaciją. Šis mokslo laipsnis 1991 m. buvo nostrifikuotas į socialinių mokslų daktaro (psichologija) laipsnį.

Prasidėjus Sąjūdžiui aktyviai įsitraukė į jo veiklą, buvo vienas iš Klaipėdos Sąjūdžio steigėjų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys. 1989 m. kaip Sąjūdžio kandidatas buvo išrinktas SSRS liaudies deputatu. 1990 m. išrinktas Klaipėdos miesto tarybos pirmininku, šias pareigas ėjo penkerius metus, iki 1995 metų. Nuo 1994 m. buvo Europos Tarybos – Vietos ir regionų valdžios kongreso (Prancūzija) narys.

1995 m. vadovavo „Litimpeks“ banko Klaipėdos filialui, o 1996 m. kaip Lietuvos centro sąjungos narys buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Dirbo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, buvo kelių specialiųjų Seimo komisijų narys (Bražuolės tilto susprogdinimo, Juro Abromavičiaus nužudymo, Seimo narių bendradarbiavimo su užsienio valstybių slaptosiomis tarnybomis etc.). Pasibaigus kadencijai grįžo į Klaipėdą ir kurį laiką dirbo UAB „Itera Lietuva“ atstovu spaudai, UAB „Publicum“ projektų direktoriumi, UAB „Hondera“ direktoriumi. Trejus metus „Balticum“ televizijoje vedė publicistines laidas „Ant svarstyklių“ ir „Proto aistros“.

2004 m. kaip Liberalų ir centro sąjungos narys vėl buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Šios kadencijos metu dirbo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Sveikatos apsaugos komitetuose, atstovavo Lietuvai Europos Parlamento rengiamose konferencijose. Buvo Operatyvinės veiklos kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojas, vadovavo darbo grupei, parengusiai naują Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, taip pat buvo kelių laikinųjų Seimo komisijų narys bei įstatymų rengimo darbo grupių iniciatorius ir narys.

2008 m. dirbo Klaipėdos universitete (Psichologijos katedros docentas), o 2011–2015 m. – Klaipėdos miesto mero pavaduotojas.

Šešis kartus buvo išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą. Tris dešimtmečius aktyviai bendradarbiauja spaudoje (dienraščiuose „Klaipėda“, „Vakarų ekspresas“, „Mažoji Lietuva“, „Vakarinės naujienos“, „Darbininkų balsas“, „Šilalės naujienos“, „Respublika“, „Vakaro žinios“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos rytas“, „Verslo žinios“, žurnaluose „Metai“, „Nemunas“, „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, „Rambynas“, „Joga ir ajurveda“). Parašė apie 1500 straipsnių, kuriuose nagrinėjo socialines, politines, psichologines visuomenės problemas.

Yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Parašė ir išleido šešias knygas: „Grumingas: nuo aušros iki sutemų“, „Ružavo vilko ilgesys“, „Po saule keičiasi tik laikas“, „Vienišų moterų meilė“, „Plepalai“, „Kitokių žmonių miestas“, „Siena“, „Surask mano vyro kaulus“,  yra dviejų serijų filmo „Spalio metamorfozės“ (apie Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą) scenarijaus autorius ir kūrėjas, redagavo ir išleido rinkinį „Nacionalinis saugumas amžių sandūroje“.

Jau dvidešimt metų vadovauja Lietuvių kalbos gynimo draugijai, penkiolika metų buvo Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos viceprezidentas, o nuo 2022 m – prezidentas, bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Vakarų Lietuvos tarybos pirmininkas.

Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medaliu civiliams „Už nuopelnus“, Lietuvos savivaldybių asociacija yra suteikusi „Auksinės krivūlės riterio“ vardą. Taip pat yra apdovanotas Lietuvos Sąjūdžio, Klaipėdos Sąjūdžio, Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvos pakrančių apsaugos, Lietuvos krepšinio federacijos, Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos, Europos sunkiosios atletikos federacijos, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto garbės ir pasižymėjimo ženklais bei medaliais.

2022 m. suteiktas Klaipėdos universiteto garbės daktaro vardas, o 2023 m. – Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas.

Vedęs, žmona Ramutė – Klaipėdos universiteto profesorė, sūnus Sigitas – advokatas, duktė Ieva – filologė, gyvena ir dirba Italijoje. Turi penkis anūkus.